Jos kelias atskleidžia, kaip svajonės nesibaigia kartu su sporto karjera, o keičia formą – Linos Gecevičienės istorija apie augimą, pokyčius ir naujas galimybes. Iš sportininkės į trenerę, mamą ir verslininkę – šiandien ji savo žinias ir patirtį perduoda per teniso akademijų veiklą, o svajonės vis dar pildosi naujose formose.
Ar jauti, kad pasiekei savo sportinį „aukščiausią tašką“? Kas padėjo, o kas trukdė tavo kelyje?
Niekada negalvojau, kad pasiekiau savo tikrąjį, aukščiausią sportinį tašką. Mano kelias į tenisą buvo sudėtingas — buvau viena pirmųjų Lietuvos merginų, bandžiusių prasimušti į tarptautinį lygį, todėl viskas buvo tarsi nežinomas žemėlapis.
Treniruočių sąlygos buvo tokios, kad šiandien vaikams jos atrodytų neįsivaizduojamos: jokios „Widen“ ar „SEB“ arenos, jokių uždarų kortų. Žiemą tekdavo treniruotis mokyklos salėje, kur grindys, temperatūra ir pati aplinka buvo toli nuo profesionalių sąlygų.
Didžiausias variklis buvo mano šeima. Tėtis buvo tas, kuris ieškojo išeičių, kontaktų, galimybių — ir galiausiai su juo išvažiavome į Vokietiją, kur treniruočių sąlygos buvo aukštesnio lygio. Važinėdavome pirmyn–atgal, aš mokydavausi savarankiškai, atsiskaitydavau grįžusi. Nebuvau pirmūnė, bet iš manęs to ir nereikalavo — tėvai matė, kad mokausi tiek, kiek turiu likusio laiko po intensyvių treniruočių, ir jiems to užteko. Jie leido man rinktis tenisą.
Iššūkių buvo daug, o didžiausias — nežinomybė: kaip treniruotis, kaip ruoštis, kaip augti. Mes keliavome be pavyzdžių. Tėtis buvo didžiausia jėga, bet kartais ir kliūtis — sunku paleisti, sunku patikėti kitais. Tačiau būtent tai mane ir suformavo.
Ar jautei spaudimą būti ta, kuri „iškels Lietuvos tenisą į viršų“?
Spaudimą jaučiau nuo pat mažų dienų. Maždaug nuo vienuolikos ar dvylikos metų Lietuvoje turėjau visada laimėti. Nesvarbu, su kuo žaidžiau — lūkestis buvo vienas. Nors iš šalies atrodė, kad spaudžia aplinka, iš tiesų labiausiai spaudėme mes patys — aš ir tėtis.
Nebuvo konkurencijos, o man jos labai trūko. Kai žiūriu į dabartinius žaidėjus, pavyzdžiui, Edą Butvilą ir Vilių Gaubą, matau, kiek daug duoda tarpusavio konkurencija ir tai, kad šalia yra dar vienas ambicingas žaidėjas. Aš buvau viena — ir tai kėlė ne tiek atsakomybę prieš Lietuvą, kiek norą pačiai savęs nepavesti.
Ar buvo akimirkų, kai norėjai viską mesti?
Žinoma, buvo. Mano vaikystė labai skyrėsi nuo daugumos bendraamžių — mažai laiko vaikiškoms pramogoms ir žaidimams. Tikrai buvo momentų, kai viskas „užknisdavo“, bet tuo metu mintis, kad kažkuri kita mergaitė gali būti geresnė už mane, man labai nepatiko. Tas noras būti geresnei už kitus mane vedė į priekį ir neleido sustoti.
Rimtesnė krizė įvyko, kai man buvo 22–23 metai. Pirmą kartą karjeroje dariau ilgesnę — dviejų mėnesių — pertrauką. Pradėjau neakivaizdžiai studijuoti, galvodama, kad tai padės nukreipti mintis. Tas laikas davė įdomų suvokimą: mokslo man reikėjo, bet supratau, kad tikrasis mano kelias vis tiek yra kortuose.
Kas lėmė sprendimą baigti karjerą?
Baigiau gana anksti — 28-erių. Šiandien profesionalės žaidžia iki 30–35 metų, tad pagal laiką dar buvau „jauna“. Tačiau psichologiškai jaučiausi išsekusi. Nebemačiau progreso, o norint pakilti aukščiau, reikėjo išvažiuoti iš Lietuvos. Namuose turėjau sąlygas, bet neturėjau stiprių partnerių treniruotėms.
Didžiulę įtaką turėjo mamos mirtis. Tai buvo lūžis, kuris viduje tarsi „paleido“ mane iš privalėjimo tęsti. Supratau, kad galiu pasirinkti ramybę ir pradėti naują gyvenimo etapą.
Kartais pagalvoju, kad galėjau pabandyti dar truputį — buvau fiziškai stipri, neturėjau didelių traumų. Bet dabar esu visiškai rami. Tuo metu sutikau ir savo būsimą vyrą (aut. past.: Martynas Gecevičius) — mūsų pažintis sutapo su paskutiniais mano karjeros mėnesiais. Tai suteikė švelnų perėjimą į naują gyvenimą. Atidariau „Linos Stančiūtės teniso akademiją“, pajutau naują meilę, naują prasmę — ir iš sporto išėjau su tikrai gražia emocija.
Kaip prisimeni motinystės pradžią?
Susituokėme 2016 m., o dukra Ema gimė 2018 m. Motinystės pradžia man buvo vienas sunkiausių etapų. Iš sporto, kur viskas priklauso nuo tavęs, staiga atsiduri vietoje, kur nuo tavęs beveik niekas nebepriklauso — tu priklausai nuo mažo žmogaus.
Visai neseniai kalbėjausi su drauge, Švedijos teniso žaidėja, kuri buvo pasaulio TOP-50, ir ji pasakė tą patį – niekas neprilygsta motinystės sunkumams.
Per antrą nėštumą priaugau 17 kg, bet į formą grįžau natūraliai. Nesilaikiau jokių griežtų dietų — tiesiog grįžau į judėjimą, kuris man visada buvo svarbus. Šiuo metu nerandu tiek laiko, kad galėčiau sportuoti kiekvieną dieną, bet džiaugiuosi, kad mano darbas leidžia man daug judėti. Manau, kad kiekvienas žmogus gali rasti jam priimtiną judėjimo būdą — ar tai būtų intensyvus bėgimas, ar joga. Visiškai nesvarbu, svarbu, kad kūnas gauna fizinio aktyvumo — tada pailsi protas, sumažėja įtampa.
Kaip dukros tave mato – mamą ar mamą-sportininkę?
Aja mane mato kaip mamą-trenerę — ji žaidžia tenisą ir treniruojasi pas mane. Tačiau šiuo metu lanko ir daug kitų būrelių, kas man atrodo labai gerai — ji tobulėja ir lavina daug sričių.
Ema šiuo metu teniso nežaidžia — pasakė, kad nebepatinka, todėl nusprendėme jos nespausti. Visgi tikiuosi, kad ateityje ji vis tiek išmoks žaisti. Dabar ji jodinėja, ir labai aiškiai matosi, kad tai jai tikrai labai patinka.
Ar norėčiau, kad jos taptų profesionalėmis? Tik jei degs tuo pačiu noru, kokį turėjau aš. Profesionalo kelias yra ir sunkus, ir nuostabus. Tai gyvenimas, kuriame užaugau kaip žmogus — nuo kelionių iki bendravimo su skirtingų kultūrų žmonėmis. Man svarbu, kad jos augtų laimingos, atrastų savo aistras ir tikėtų savo svajonėmis, o sportas būtų tik viena iš galimybių jas įgyvendinti.
Mergytės didžiuojasi manimi — joms patinka sakyti, kad mama yra geriausia Lietuvos tenisininkė, lygiai taip pat didžiuojasi ir Martynu. Tai labai glosto širdį.
Kada supratai, kad nori būti trenere?
Ši mintis manyje buvo seniai. Visada įsivaizdavau savo mokyklą — vietą, kur galėčiau perduoti patirtį ir susikurti sau darbo erdvę. Kadangi tėtis tuo metu dirbo kitoje akademijoje, natūraliai kilo idėja sujungti jėgas, ir taip gimė mūsų bendras projektas — „Linos Stančiūtės teniso akademija“.
Kaip atsirado „76 teniso akademija“?
Su Aisčiu Šlajumi ilgus metus buvome sporto kelyje kartu — buvome treniruočių draugai, vėliau jis tapo rinktinės treneriu, kai dar žaidžiau, ir per visą tą laiką palaikėme artimą ryšį. Jo ilgai brandinta svajonė pastatyti naują teniso areną pagaliau virto realybe („Widen"), todėl nusprendėme sujungti jėgas ir įkurti naują teniso akademiją, kurioje sportuotų ir profesionalai, ir vaikai ar suaugusieji, norintys tiesiog išmokti žaisti. Projektas gimė iš mūsų bendros patirties.
WIDEN arena
Ar sportininkės gyvenimas tampa priklausomybe nuo adrenalino?
Adrenalino specialiai neieškau. Mano gyvenimas visada dėliojosi etapais — profesionalus sportas, akademijos kūrimas, šeimos kūrimas, motinystė, o dabar ir kūrybiniai projektai. Kiekviename gyvenimo etape atsiranda savas „variklis“.
Vaikystėje, treniruočių metu, tėtis liepdavo su kitais vaikais bėgti krosą. Kiti sakydavo: „Sustokim už krūmo, niekas nematys“, o aš galvodavau: „Jei reikia, reiškia reikia.“ Tada, kaip ir dabar, viską stengiuosi daryti maksimaliai gerai.
Treniruotėse, bendraudama su žmonėmis, jaučiu tą pačią energiją, kaip kadaise kortuose. Tai tas adrenalinas, kurio man nereikia ieškoti — jis atsiranda natūraliai, kai darai tai, kas tau svarbu.
Tavo vardinė sporto aprangos kolekcija sukėlė daug susidomėjimo, o tu pati esi jos veidas. Kaip gimė šis projektas?
Tai — mano senos svajonės išsipildymas. Prieš 15–17 metų buvau net nupiešusi savo sportinės aprangos kolekciją, tik tada niekas rimtai nežiūrėjo į tokias idėjas.
Kai „Ona Roma“ parašė ir pasiūlė bendradarbiauti, pagalvojau: „Vau, gal tai pagaliau yra tas momentas.“ Taip ir buvo. Komanda nuostabi, kūrybinis procesas — įkvepiantis, o kolekcija tapo ne tik drabužiais, bet ir mano istorijos dalimi.
Kada pajutai, kad apranga kortuose tapo ne tik stiliaus, bet ir tavo savijautos bei žaidimo dalimi?
Visada tai jutau. Nebuvau sportininkė, kuriai svarbus vien tik funkcionalumas — apranga man suteikdavo daugiau nei komfortą, ji formavo nuotaiką ir energiją.
Turėjau mažą ritualą: prieš varžybas apšildavau su džemperiu, o jį nusivilkus jausdavausi tarsi įsijungusi geriausią savo versiją. Man patiko sekti madą, rinktis gražius siluetus, kurti savo stilių — ir tai suteikdavo man pasitikėjimo.
Ką manai apie didžiųjų sporto prekės ženklų estetiką?
Didžiųjų ženklų, tokių kaip „Nike“ ar „Wilson“, apranga vis dar labai funkcionali, bet estetikos joje dažnai trūksta. Kai atsiranda išskirtinės asmenybės — pavyzdžiui, Serena Williams — tada matome daugiau kūrybos ir įdomesnių kolaboracijų. Arba Naomi Osaka, nors čia jau, sakyčiau, net per daug kūrybos (juokiasi).
Šiaip dauguma kolekcijų atrodo vienodai.
Su „Ona Roma“ norėjome įnešti kitokio žvilgsnio — daugiau moteriškumo, ilgų rankovių siluetų, figūrą dailinančių formų. Estetika tenise (ar padelyje) gali būti labai galinga — ji keičia savijautą ir gali net paveikti žaidimo eigą.
Kodėl tau artima „Ona Roma“ filosofija?
Man labai artimi dalykai — rankų darbas, kokybė ir mažesnis vartojimas. Aš pati visada renkuosi kokybę, ne kiekybę, ir man svarbu sąmoningai vartoti, ypač šiandien. Viskas gaminama Lietuvoje, mažame Pagramčio miestelyje ir man tai labai jauku.
„Ona Roma“ kuria ne tik drabužius, bet ir visą patirtį — atmosferą, estetiką, bendruomeniškumą. Dalyvaudama „The Laima Flow“ renginyje jaučiau, kaip stilinga aplinka, draugiška bendruomenė ir subtilūs estetikos elementai — nuo švelnių kvapų iki ramių erdvių — įkvepia moteris. Tai man yra tikra vertė.
Aistės Krasauskienės bei asmenynio archyvo nuotraukos